Antanas Žmuidzinavičius, Pusiaunaktis Murmane

Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966)
Pusiaunaktis Murmane
1915, drb., al., 101 × 120
Sign. AD: parašas / 1915
Inventoriaus numeris: R 463

ŠIAURIETIŠKAS ANTANO ŽMUIDZINAVIČIAUS PALIKIMAS
Tai vienas įdomiausių peizažų A. Žmuidzinavičiaus kūrybinėje biografijoje, nutapytas greičiausia pagal etiudą, sukurtą prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai dailininkas kartu su gamtininku Tadu Ivanausku leidosi į kelionę po Kolos pusiasalį (tuomet vadintą Murmanu). Iš šios kelionės A. Žmuidzinavičius parsivežė šūsnį nedidelio formato gamtos etiudų ir vieną kitą didesnį paveikslą.
Šiaurės vakarų Rusijos pusiasalis, įsiterpęs tarp Barenco ir Baltosios jūros, žavėjo dailininką atšiauria gamta ir baltosiomis naktimis, kai prieblanda trunka visą parą. Savo dienoraštyje dailininkas rašė: „Įplaukėme į Arkties šalį, į saulėtos nakties kraštą, į kraštą žiaurių šalčių ir pašvaisčių, ledų kalnų ir plikų uolų, tokį įdomų ir tiek mažai dar ištirtą“. (A. Žmuidzinavičius, Paletė ir gyvenimas, V., 1961, p. 168). Tokį metų laiką, kai vidurnaktį šviečia saulė ir „stulpu atsispindi beribiame vandenyje“, o „dangumi plaukia tamsūs debesys“, jis užfiksavo paveiksle. Tad neturėtų stebinti pavadinimas „pusiaunaktis“ ir vaizduojamas šviesus paros metas. Žvelgdamas į rūsčias uolas ir skurdžią aplinką, kurioje, anot dailininko, nepamatysi „nei mažiausio medelio, nei žaliuojančio krūmelio“, jis negalėjo kliautis Lietuvoje išbandytomis kompozicijos schemomis ir skaidria šviesių spalvų palete, kurią gyrė pirmųjų lietuvių dailės parodų recenzentai. Gamtos dainiui netiko ir XX a. pradžioje jo kūryboje įsitvirtinusios neoromantinio lyrizmo nuotaikos, tokios palankios gimtojo krašto grožiui perteikti.
Reikėjo kitų priemonių – asketiškų, santūresnių, labiau išjaustų. Tad teko vaduotis iš ankstyvajai kūrybai būdingo etiudiškumo ir tapyti su epiniu užmoju, monumentalumu, įsijautus į šiaurietiškos gamtos didybę. Paveikslą sudarančias dvi dalis – uolų apsuptą niūrią vandens pakrantę ir gyvai nutapytą dangų – tolumoje atskiria melsva kalnų grandinė. Žema horizonto linija ir rusva uolų pilkuma leidžia sutelkti dėmesį į neramų dangų, kuriame vyksta tikro romantiko vertas reginys – gamtos gaivalų susidūrimas, kai šviesa nugali tamsą, išlaisvindama saulę iš debesų varžtų. Tapytojas mėgo susitapatinti su gamtine aplinka. Vienus jausmus jam kėlė lietuviškas, kitus – šiaurietiškas peizažas, nuteikdavęs filosofiniams apmąstymams. Norėdamas perteikti šiaurietišką tikrovę, autorius renkasi santūrias spalvas, pilkai rusvą koloritą, tačiau atsigauna, susidūręs su neramia debesų stichija, kuri prašyte prašosi ryškesnių spalvų, laisvų, ekspresyvių pastozinių potėpių, atkartojančių šviesos ir šešėlių kontrastą bei lengvai banguojantį gamtos motyvų ritmą, pakylėdamas neįmantrų vaizdą iki vidinės būsenos metaforos. Dėl šios priežasties peizažas slepia gilesnę potekstę, jis neatrodo niūrus, nes jame rusena vilties kibirkštėlė, kaip ir saulės spinduliai besiveržianti pro tirštą debesų sluoksnį.
Kelionės po Rusijos šiaurę įkvėpti darbai atskleidžia kitus A. Žmuidzinavičiaus – peizažo meistro – bruožus nei tie, kuriuos pažįstame iš idiliškų Dzūkijos pušynų, kaimo sodybų, saulėlydžių ir Nemuno pakrančių vaizdų. Tuo metu dailininką formavo daugybė veiksnių: Varšuvoje, Paryžiuje, Miunchene ir Hamburge įgytos profesinės žinios, nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio aplinka, kelionių po svetimus kraštus įspūdžiai. Šiaurietiško periodo kūrybą dailininkas vertino ir dažnai eksponuodavo parodose. Svarbią vietą ji užėmė ir jubiliejinėje tapytojo parodoje 1956 m. Vilniuje ir Kaune. „Pusiaunaktis Murmane“ demonstruoja dailininko visapusiškumą, gebėjimą pajausti ir meistriškai atskleisti rūsčią tikrovę, išlaikant pagrindinius kūrybos principus ir romantiko sielą. Šis peizažas užima svarbią vietą A. Žmuidzinavičiaus meniniame palikime kaip jo kūrybos būdingus parametrus praaugantis ir kitokią talento pusę atskleidžiantis paveikslas.
Dr. Lijana Natalevičienė